Vilius Normanas - Beprotnamis - 2011Šeštasis dvidešimt šešerių metų Vilio Normano romanas "Beprotnamis" ("Liberum Artis", 2011 m., 220p.) - neabejotinai pati skandalingiausia ir labiausiai šokiruojanti pastarojo meto knyga apie psichiatriją ir jos gydymo džiungles, psichotropinius vaistus, gydytojų mėgavimąsi kitų kančiomis ir visuomenės užmerktas akis prieš tai, kas vyksta.
Ją galima palyginti su pirmuoju Michelio Houellebecqo romanu "Bet kas", - kaip ir jame, čia analizuojama vartotojiška visuomenės ir jos neviltis, gimusi iš žmogiškų santykių fetišizavimo, sudaiktinimo, suprekinimo.
Taip pat romanas turi nemažai sąsajų su Eduardo Limonovo jaunystės kūriniu "Tai aš, Edička" - nesusitaikymo su visuomene, bekompromise kova su visais įmanomais civilizacijos monstrais, net žinant, kad pralaimėsi. Bet ir pralaimėjimas kartais daug žavesnis už pergalę, ypač, kai žinai, jog kovoti už patį Žmogiškumą.

Autorius nekalba tik apie psichiatriją - jis kalba apie gyvenimą, kuris atveda į psichiatrijos kliniką, beprotnamį. Jis kalba apie vienatvę, kuri susvetimėjusiame pasaulyje tampa dar didesne liga už depresiją.
Palaužtų, sutraiškytų gyvenimo žmonių likimai šiurpina. Bet autorius nesistengia šokiruoti kuo didesniu baisumu - jo tiek daug, kad jis vos sugeba tilpti į paprastai parašytos knygos puslapius.

Nežinia, atlikdamas eksperimentą, kaip nekartą užsimena autobiografiškame romane, ar tikrai neturėdamas, kur daugiau eiti, Vilis Normanas nuaudė odę žiaurumui, kurioje lyg stiklo karoliukai pažyra įskaudintų ir niekam nereikalingų žmonių ašaros. Jos gali pasirodyti tuščios, bet nė vienas iš mūsų negalime išsižadėti tokio likimo. Mes visi potencialūs psichiatrijos klinikų pacientai.

"Beprotnamis" - tai knyga-manifestas, prieš nužmogėjusį pasaulį, kuriame viskas perkama ir parduodama.
Vytautas Žutautas - LTSR. Lietuvos Taukus Suėdė Rusai - 2012Knyga „Lietuvos taukus suėdė rusai“ – tai pasakojimas apie tą vadinamąjį atšilimo laikotarpį, kai 1953–1964 metais Sovietų Sąjungai vadovavo Nikita Chruščiovas. Tuo metu šmaikštuoliai ir ėmė santrumpą LTSR – Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika – „versti“ savaip: „Lietuvos taukus suėdė rusai“.
Nors sovietmetis jau seniai pasibaigęs ir, atrodo, visos tuomet uždraustos temos dabar jau išnagrinėtos, vis dėlto tos epochos istorijoje vis dar esama baltųjų dėmių. Iki šiol mažai kalbėta apie tai, kad Lietuvoje sovietai laikė branduolinį ginklą ir kad į mūsų šalį buvo nukreiptos NATO raketos. Taigi jei tik būtų kilęs bent mažiausias abiejų karinių blokų konfliktas, Lietuva būtų buvusi nušluota nuo žemės paviršiaus.
Šioje knygoje daug rašoma ir apie patį N. Chruščiovą, apie tai, kaip sovietų režimas malšino pasipriešinimus Vengrijoje, Lenkijoje, Rytų Vokietijoje, taip pat pačios Sovietų Sąjungos miestuose: Krasnodare, Grozne, Novorosijske, Bijske, Murome, Aleksandrove, Beslane, Stavropolyje ir kitur.
Jaunajai kartai jau sunku, ko gero, ir suprasti, kad sovietmečiu už ekonominius nusikaltimus žmonės buvo baudžiami mirties bausme. Dabar tokie žmonės vadinami verslininkais ir yra gerbiami, o sovietmečiu juos vadindavo spekuliantais ir šaudydavo. Čia pasakojama, kaip paties N. Chruščiovo paliepimu buvo sušaudyti valiutos perpardavinėtojai J. Rokotovas, V. Faibyšenka, D. Jakovlevas. Vien per 1962 metus už ekonominius nusikaltimus Sovietų Sąjungoje mirties bausme buvo nubausti 2159 žmonės.
Šioje knygoje rašoma ir apie kosmonautų žūtis, apie raketų sprogimus, kitas katastrofas ir nelaimes, apie kurias tuo metu kalbėti buvo draudžiama.
Savotiška katastrofa galima pavadinti ir gyvenimą okupuotoje Lietuvoje. Žmonės gyveno nuolatinio deficito sąlygomis, sekami KGB viską matančios akies ir viską girdinčios ausies – ir išgyveno. Tiesa, išmoko vogti, duoti ir imti kyšius, girtuokliauti. Matyt, daugeliui tai padėjo prisitaikyti ir išlikti.
Fiodor Dostojevskij - Pažemintieji ir Nuskriaustieji - 1979F. Dostojevskio romanų herojai kenčia dėl pasaulio netobulumo. Į esminius būties klausimus jie turi būtinai atsakyti pasirinkdami netikėtą poelgį. Kad jį pagrįstų, rašytojas priverstas giliai pažvelgti į herojaus psichiką ir pasinerti į filosofinius apmąstymus.

Šiame romane visa tai atsispindi dviejų šeimų, kurias sugriauna aristokratas Valkovskis, istorija.
Eberle Henrik, Uhl Matthias - Knyga Apie Hitlerį - 2007Santrauka: Iš pradžių ši knyga turėjo vienintelį skaitytoją – Josifą Staliną. Paskui ji daugiau nei penkiems dešimtmečiams dingo rusų archyvuose. Sovietų diktatorius nepatikėjo, kad Adolfas Hitleris nusižudė, todėl visomis išgalėmis stengėsi sučiupti likusius gyvus nacių fiurerio aplinkos žmones ir pagal jų duotus parodymus atsekti tiesą. Sovietų saugumui pavyko tai padaryti Berlyne paėmus į nelaisvę Otto Günsche’ę ir Heinzą Linge’ę. Nė vienas žmogus taip ilgai ir artimai nebendravo su nacių režimo vadovu, kaip šie du vyrai. Jie gerai pažinojo Hitlerį, žinojo jo dienotvarkę, valgymo įpročius, nuotaikas, ligos istoriją. Jie buvo fiurerio adjutantai, tarnavo jam kaip vyriausybės vadovui, girdėjo, ką jis kalbėdavo apie sutiktus žmones, generalitetą bei senus bendražygius. Šalia Hitlerio jie praleido paskutiniąsias dienas stebėdami, kaip šis iš savo bunkerio Berlyne vedė Vokietijos reichą katastrofos link. Günsche ir Linge pažino Hitlerį ir kaip vyriausiąjį vermachto vadą, matė jo pergales ir pralaimėjimus. Be to, Günsche dalyvaudavo svarbiuose posėdžiuose, kurių protokolai dėl karo suirutės neišliko. 1948–1949 m. radosi dviejų liudytojų atsiminimų knyga, kurią galima priskirti prie įspūdingiausių istorinių šaltinių apie Trečiąjį reichą. Medžiaga knygai buvo renkama praėjus labai mažai laiko nuo joje aprašomų įvykių, tad ji labai autentiška. Tikrumą patvirtina ir praėjusiais dešimtmečiais atlikti tyrimai. Günsche’s ir Linge’s prisiminimuose gausu nuostabą keliančių įžvalgų apie Hitlerio valdomos Vokietijos gyvenimo kasdienybę. Trečiojo reicho istorijos perrašyti nereikės, tačiau gausybė detalių, kurias skaitytojas ras „Knygoje apie Hitlerį“, turi sensacingą istorinę vertę.
NuorodaTibeto Mirusiųjų Knyga - 2014Aš tikiu, kad gilios šių tekstų įžvalgos taps įkvėpimo ir paramos šaltiniu daugybei žmonių visame pasaulyje.

- Jo Šventenybė Dalai Lama

Mirtis yra reali, ji dažnai ateina be įspėjimo ir jos neįmanoma išvengti. Bet ar įmanoma iš tiesų suprasti, kas vyksta už šio pasaulio ribų ir, galbūt, šiek tiek kitaip nugyventi tas brangias minutes čia, Žemėje? Galų gale, ar yra būdas palydėti į Amžinybę išeinantį ir suvokti, kas mūsų pačių laukia Anapus? TIBETO MIRUSIŲJŲ KNYGA – vienas svarbiausių pasaulio šventųjų tekstų, senovinis Jėgos šaltinis, esminis Himalajų kultūrų pažinimo instrumentas ir Sielos vedlys į pasaulį anapus.

Šiandieniniame pasaulyje randasi vis daugiau žmonių, nusivylusių materializmo filosofija ir besidominčių mirtimi, tiksliau – pomirtiniu gyvenimu. Kiekviena tauta turi savus pomirtinio gyvenimo vaizdinius. Tačiau tibetiečiai jį aprašo ypač išsamiai TIBETO MIRUSIŲJŲ KNYGOJE, kuri skaitoma prie mirusio žmogaus, tikint, kad kurį laiką jo sąmonė dar neišeina iš kūno, ir kad jis girdi skaitovo žodžius. Ši knyga tibetiečiams yra vadovas, leidžiantis nepaklysti mirties ir atgimimo tarpsnyje (bardo). Giliausias koncepcinis jos pagrindas – didžiojo pirmapradžio tobulumo (tib. dzogčeno) filosofija, kurios esminis teiginys – visos būtybės yra nuo pat pradžių nušvitusios: tereikia atskleisti šią savo (budhos) prigimtį. Šį mokymą į Tibetą VIII amžiuje atnešė Guru Padmasambhava, kuris laikomas ir TIBETO MIRUSIŲJŲ KNYGOS autoriumi. Aišku, pats jis šios knygos nerašė – tik perdavė jos mokymą, su kuriuo ir supažindiname skaitytoją šiame vertime.

- Algirdas Kugevičius, knygos vertėjas iš tibetiečių kalbos
Rick Yancey - Penktoji Banga -2014Ricko Yancey „Penktoji banga“ – sukrečiantis epas, kupinas netikėtų siužeto posūkių ir įtampos.

Po pirmosios bangos Žemę apgaubia tamsa.

Per antrąją gyvi lieka tik laimingieji.

Per trečiąją bangą – epidemiją – išgyvena tik nelaimėliai.

Po ketvirtosios galioja tik dvi taisyklės: pirmoji – nepasitikėk niekuo, antroji – saugu likti tik vienam.

Artinasi penktoji banga. Kesė bėga nuo jų apleistu greitkeliu. Nuo padarų, kurie atrodo kaip žmonės. Jie bastosi po apylinkes visus žudydami. Tas, kas liko gyvas, išsislapstė. Kesė tiki, kad išgyvens tik likdama viena, tačiau sutinka Evaną Volkerį – žavų ir paslaptingą. Jis – vienintelė viltis išgelbėti broliuką ir išsigelbėti pačiai.

Kesė privalo rinktis: pasitikėti ar prarasti viltį, priešintis ar pasiduoti, gyventi ar mirti.

Kaip ir knygoje „Bado žaidynės“, kvapą gniaužia nuo veikėjų tykančių pavojų, priešo žiaurumo ir klastos. Skaitytojas nė akimirkos nesiliaus svarstęs, kuo galima, o kuo nevalia pasitikėti.

Tačiau net nuolatinė baimė ir troškimas bet kokia kaina likti gyviems Kesei ir Evanui nesutrukdys aukotis ir net patirti žiupsnelį romantikos. Pasakojimas be galo tikroviškas, todėl nuo knygos sunku atsiplėšti.
Nikolaj Starikov - Krizė. Kaip Tai Daroma - 2013Knygoje „Krizė. Kaip tai daroma?“ autorius Nikolaj Starikov įtaigiai aiškina, kas ir kodėl organizavo pasaulinę ekonomikos krizę. Joje Jūs rasite atsakymus į aktualiausius klausimus:

- Ką padarė JAV vyriausybė, kad krizė tikrai įvyktų?
- Kodėl JAV dolerius spausdina ne valstybė, bet privati kontora FRS (FED)?
- Kas ir kodėl nusmukdė naftos kainą?
- Kas yra demokratija, ir kodėl ji niekada nenugalės visame pasaulyje?
- Kas ir kodėl iš tikro organizavo TSRS "golodomorą"?
- Kam vežė savo tankus "Faina"?
- Kodėl JAV politinė sistema primena sugedusią ruletę?
- Kaip prezidento Džono Kenedžio nužudymas susietas su dabartine krize?
- Kodėl benzinas Rusijoje brangesnis negu Amerikoje?

Naftos kainų griūtis, rinkimai, kotiruočių kritimas, kariniai konfliktai ir užsakytos žmogžudystės. Tai ir yra krizė. Ji - ne atsitiktinis dalykas. Krizė – tai ginklas. O kova vyksta ne tiktai biržos aikštelėse, bet ir mūsų galvose bei širdyse. Pasaulis sutvarkytas visai ne taip, kaip mes įsivaizduojame. Sveiki atvykę į realybę...
Rusijos rašytojas Nikolaj Starikov – istorikas, visuomeninis veikėjas, bestselerių: „Šerše lia nafta“, „Dolerio išgelbėjimas – karas“, „Rusijos likvidavimas“, „Kas privertė Hitlerį užpulti Staliną?“ autorius.

Iš rusų kalbos vertė Aleksandras Krasnovas
Ernest Hemingway - Fiesta. Saulė Taipgi teka... - 2006Ernest Hemingway - vienas talentingiausių XX a. ne tik Amerikos, bet ir pasaulio prozininkų. Jo ankstyvasis romanas "Fiesta" pagrįstai laikomas bene geriausiu "Prarastosios kartos" kūriniu. jis pasakoja apie jaunus žmones, manančius, jog "gyvenimas taip greitai bėga, o aš jo neišnaudoju", ieškančius savęs ir savo vietos po saule, kuri, kad ir kaip žmonijos istorijoje keistųsi gentys, laikai, papročiai ir vertybės, vis dar "taipgi teka..."
George Orwell - Dienos Paryžiuje ir Londone - 2007Kaip tvirtų požiūrių socialistas ir kovotojas prieš žmogaus pažeminimą bei socialinę neteisybę, autorius ryžtasi savo kailiu išbandyti žemiausios socialinės klasės gyvenimą. Jis dirba laikinus ir paprastus darbus Paryžiaus užkandinėse bei restoranuose, vėliau išbando iš vienų nakvynės namų į kitus keliaujančio bastūno likimą Londone.

George Orwell - vienas įtakingiausių XXa. politinių rašytojų, prieš totalitarizmą nukreiptos antiutopijos „1984“, antistalininės satyros „Gyvūlių ūkis“, prisiminimų knygos „Katalonijai pagerbti“, pasakojančios apie asmeninę patirtį Ispanijos pilietiniame kare, autorius.