Luigi Ballerini - Aš Esu Nulis - 2017Nuliui tuoj sukaks keturiolika. Jis niekada nėra lietęs jokios gyvos būtybės, kentėjęs šalčio ar karščio, nežino, kas yra vėjas ar sniegas. Nulis gyvena virtualiame Pasaulyje, kur svarbiausia – taikiniai, greiti refleksai ir nuolatinės treniruotės. Jam visą gyvenimą vadovauja Madar – balsas, apdovanojantis jį už gerus rezultatus ar guodžiantis širdyje pajutus tuštumą. Nulis yra savaip laimingas, kol vieną dieną Pasaulis išsijungia ir stoja aklina tamsa, Nulis pamano, kad tai – naujas svarbus išmėginimas. Šiaip ne taip susiradęs duris netyčia išeina iš virtualaus Pasaulio, kuriame užaugo, ir įžengia į tikrąjį, kuriame sninga, šalta, bendraujama ne per ekranus ir nėra nieko jam pažįstamo.
Šitaip prasideda antroji Nulio gyvenimo istorija, kai jam tenka rinktis. Ar grįžti atgal? O gal stengtis pritapti naujame gyvenime? Kas teisingiausia? Ir kuriam iš šių dviejų pasaulių priklauso Nulis?
Justinas Marcinkevičius - Utititi, Šalta - 1998Iškilaus lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinys

Iškilaus lietuvių poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinys „Utititi, šalta" skirtas vaikams. (1 - asis leid. 1969 m.) Šioje knygelėje mažieji skaitytojai ras žinomiausius poeto eilėraščius: „Ką aš veiksiu žiemą”, „Rudens skundas”, „Mano knygelės”, „Žiema” ir kt. Eilėraščiai dailiai iliustruoti Laimos Barisaitės.

Apie autorių

Justinas Marcinkevičius – lietuvių poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.

Justinas Marcinkevičius vadinamas „Tautos poetu”, pagrindinės jo kūrybos temos buvo Lietuva, Lietuvos istorija, jos gamta, kultūra ir žmogus, jo egzistencinė problematika. Tęsė neoromantinės lyrikos tradiciją. Viena svarbiausių poeto kūrybos atramų buvo lietuvių tautosaka, ypač liaudies dainos.

Už kūrybą ir nuopelnus Justinas Marcinkevičius pelnęs daugybę premijų ir apdovanojimų.
Jurgis Kunčinas - Laba Diena, Pone Enrike - 1996Už šią apsakymų knygą autoriui buvo skirta literatūrinė Vilniaus miesto premija. Čia Kunčinas beveik ištisai vaizdavo vieną socialinį sluoksnį. Tuos niekam neįsipareigojusius laisvamanius klajūnus, kurie nedirbo (todėl ir nekolaboravo), o tik gėrė, posmavo ir moteris kedeno.
Meninių polinkių turintys žmonės be konkretaus užsiėmimo juda įprasta trajektorija: „Nuvažiavo, pastatė butelį, išgėrė, pritriukšmavo”. Iš autsaiderio žiūros taško visas pasaulis ir matomas autsaideriškai. Socialinis tipas, kaip toks, čia svarbiausia. Jis atskleistas puikiai, todėl Kunčiną galima drąsiai vadinti pirmuoju aistringu ir atlapaširdžiu Vilniaus menininkų bohemos bardu. Sakėsi rašąs apie plevėsas „didžiąja šio žodžio prasme”.
Jurgis Kunčinas - Ašutai iš Gyvenimo Švarko - 1998Aš neieškojau trūkumų ar ydų, malonus mano skaitytojau, gyvenimas aplinkui kukuliais vertėsi, rūgo, fermentavosi, jo dūmai graužė jau seniai išverktas akis, todėl beliko šypsotis! Kad ir sarkastiškai, sardoniškai, groteskiškai, ką darysi! Manau, kad kiekvienas iš mūsų yra ryškesnis ar blankesnis viso šio gyvenimėlio po Saule bei Mėnuliu atspindys. Tad ir aš išgyvenau tai, ką kiekvienas išgyveno - kaip įdomu! Gal ne veltui Hermannas Hessė vienos savo knygos žanrą taip nusakė: "Paties savęs stebėtojo užrašai".[…] Skaitytojau! Juk tu turi švarką? Aišku, kad turi, gal net kelis. Tad ištrauk iš spintos patį seniausią, tą, kurio jau keleri metai nebedėvi. Krestelk jį gerai, papurtyk! Apsvaigsi nuo auksinių visai netolimos praeities dulkių! Užsivilk tą švarką. Atsistok prieš apmūsijusį savo juodos kaip kava sąžinės veidrodį, užsimerk ir ištrauk iš atlapo pirmą pasitaikiusį ašutą! Šit tuomet ir pajusi, koks brangus Tau šis švarkas ir tasai kietas ašutas. Pakutenk juo savo šnervę! Apchy! Ir, ištryškus juoko ir sielvarto ašarai, suprasi, kad niekas niekur nepradingo, viskas šalia, greta, kartu...