Thomas Harris - Hanibalas
Žinome, kad Hanibalas Lekteris gimė Lietuvoje. Jo tėvas buvo grafas, titulas gautas dešimtame amžiuje, o motina - kilminga italė, iš Viskončių šeimos. Vokiečiams traukiantis iš Rusijos, nacių tankai apšaudė jų dvarą prie Vilniaus, nužudė abu tėvus ir daugelį tarnų. Po to vaikai dingo. Jų buvo du - Hanibalas ir jo sesuo. Nežinome, kas atsitiko seseriai. Tačiau Hanibalas liko našlaitis kaip ir Klarisė Starling. Garsusis Thomo Harrio bestseleris “Hanibalas“ tęsia istoriją, papasakotą romane „Avinėlių tylėjimas“. Galingas, hipnotizuojantis pasakotojas vedžioja mus, regis, po patį pragarą, meistriškai perkurdamas įprastinį pasaulį, atverdamas sudėtingus žmogėdros pasąmonės klodus. Jo sukurtas Hanibalas Lekteris švyti įgimta elegancija, yra subtilaus rafinuoto skonio, retos savitvardos, apdovanotas nepaprastai skvarbiu mokslininko protu. Tačiau nei gurmaniška meno trauka, nei kalėjimo vienatvė ar beprotnamio siaubas, nei tyra meilė moteriai negali užgožti vienintelės idėjos fix - išlaukti, kol sudužęs puodelis kada nors įgaus pirmykštę formą, ir atgis jo sesuo Miša, kurią per karą suvalgė dezertyrai.
Platonas - Timajas. Kritijas
"Aišku, rasti visa ko Kūrėją ir Tėvą - sunkus darbas, o ir radusiam neįmanoma apie tai visiems atskleisti... Šis kosmosas neišvengiamai privalo būti kažko kito atvaizdas" - Platonas. Timajas
"Timajo"- "Kritijo" diptichas seka tikėtiną mitą apie Visybę. Dėl stebinančių įžvalgų ir netikėtų įvaizdžių šie dialogai priklauso mėgstamiausiems, bet ir mįslingiausiems Platono kūriniams.
Iš graikų kalbos vertė Naglis Kardelis
Paul Ricoeur - Interpretacijos teorija
Procesas, su kuriuo susiduria daugelis humanitarinių mokslų studentų, žodis, tapęs keiksmažodžiu pritinginčių galvoti mokinukų tarpe, galbūt net būdas subjektyviai suvokti pasaulį – interpretacija. Interpretacija – bet kokių prasminių struktūrų supratimo aktas ir rezultatas. Siauresne prasme – santykinai savarankiškas, istoriškai konkretus literatūros mokslo metodas, susiformavęs po II-ojo Pasaulinio karo kaip atsvara literatūros moksle įsivyravusiam pozityvizmui ir psichologizmui. Radosi poreikis sutelkti dėmesį į atskirą kūrinį, traktuojant jį kaip kalbos meno išdavą. Šis metodas dažniausiai vadinamas „interpretacijos menu“. Jis reiškė visų už teksto realybės išvedančių stebėjimo rakursų imanentinį kūrinio aiškinimą. Būtent apie interpretaciją kaip metodą turėtų būti kalbama P. Ricoeur’o knygoje „Interpretacijos teorija“.
Martin Buber - Dialogo principas II
Knygą sudaro trys garsaus XX amžiaus žydų filosofo Martino Mordechajaus Buberio (1878-1965) veikalai: "Dialogas", "Klausimas pavieniui" ir "Tarpžmogiškumo pradai". Juose toliau plėtojama knygoje "Aš ir Tu" išsakyta pamatinė dialogo filosofijos įžvalga - tai, kad autentiško žmogiško egzistavimo sąlyga yra žmogaus buvimas dialogo situacijoje.

Martin Buber ( gimė 1878 Vienoje -mirė 1965 Jeruzalėje) - iškilus XX amžiaus religijos filosofas, priklausantis įtakingai "dialogo filosofijos" srovei. Studijavo filosofiją, meno istoriją, vokiečių kultūrą bei filosofiją daugelyje Europos universitetų. Nuo 1923 m. dėstė judaizmą ir religijotyrą Franfurte prie Maino, o nuo 1938 m. - socialinę filosofiją ir bendrąją sociologiją Jeruzalės universitete.
Martin Buber - Dialogo principas I Aš ir tu
Martinas Mordechajus Buberis - žymus XX a, žydų filosofas. Pasisavinęs chasidizmo tradiciją, Buberis plėtoja tokią žydišką pasaulėjautą, kuri buvo priešstata graikiškojo mąstymo tradicijai. 1923 m. parašytoji "Aš ir Tu" - tai mėginimas parodyti, kad pasaulis yra gyvas Dievo ir žmogaus pokalbis.

Martin Buber ( gimė 1878 Vienoje -mirė 1965 Jeruzalėje) - iškilus XX amžiaus religijos filosofas, priklausantis įtakingai "dialogo filosofijos" srovei. Studijavo filosofiją, meno istoriją, vokiečių kultūrą bei filosofiją daugelyje Europos universitetų. Nuo 1923 m. dėstė judaizmą ir religijotyrą Franfurte prie Maino, o nuo 1938 m. - socialinę filosofiją ir bendrąją sociologiją Jeruzalės universitete.
Claude Levi-Strauss - Rasė ir istorija
Ar galima palyginti pasaulio civilizacijas, kodėl vienos kultūros vadinamos atsilikusiomis, o kitos moderniomis, kokia Vakaru civilizacijos vieta istorijos raidoje, kiek lemia atsitiktinumas, kad vienos kultūros išsiveržia ir greit juda pirmyn, o kitos lyg trypčioja vietoje, ką reiškia progresas kultūros raidoje, kaip reikėtų suprasti šios sąvokos reliatyvumą? Šie ir panašūs pamatiniai antropologijos klausimai yra svarstomi C. Lévi-Strausso knygoje Rasė ir istorija (pirmasis leidimas 1952 m.).
Michel Foucault - Diskurso tvarka
Michel Foucault, inauguracinė paskaita Collège de France, perskaityta 1970 metų gruodžio 2 dieną.
"Į tą diskursą, kurį išgirsite šiandien, ir į tuos, kurių turėsite klausytis galbūt metų metus, norėčiau prasmukti slapta. Užuot pradėjęs kalbą, norėčiau, kad ji įsuptų mane ir nuneštų kuo toliau, anapus bet kokios pradžios. Norėtųsi, kad dar nespėjęs prabilti pastebėčiau, jog gerokai anksčiau prabilo kažkieno bevardis balsas: man pakaktų tik užbaigti, pratęsti frazę, nejučia užpildyti jos plyšius, tarsi ji būtų akimirką neryžtingai stabtelėjusi ir davusi man ženklą. Štai tada pradžios nebūtų; užuot buvęs diskurso šaltiniu, veikiau tapčiau mažyte spraga jo atsitiktinėje tėkmėje, jo galimo išnykimo tašku..."
Martin Hollis - Socialinių mokslų filosofija
Savo išsamioje interdiciplinėje studijoje Martinas Hollisas aptaria fundamentalius socialinių mokslų filosofijos klausimus. Ar socialinės stuktūros geriau suvokiamos kaip įstatymų, jėgos ssistemos, ar kaip reikšmių bei praktikų tinklai? Ar į socialinius veiksmus geriau žiūrėti kaip į racionalų elgesį, ar kaip į saviraišką? Šios problemos priverčia skaitytoją susimąstyti apie mokslinio metodo prigimtį socialiniuose moksluose.
M. Heidegger H. Gadamer - Meno kūrinio ištaka
Ši knyga - išskirtinė XX a. filosofijos istorijoje. Joje vienas ryškiausių Martino Heideggerio veikalų, lydimas Hanso Georgo Gadamerio apmąstymų.
Dviejų ypatingų vakarų Europos filosofų tekstai susitiko vienoje vokiečių leidyklos knygoje ir liko drauge visam laikui.
Heideggeris ir Gadameris svarsto esminius klausimus apie meno kūrinio kilmę, būtį, prasmę žmogaus egzistencijai.
L.Ron Hubbard - Dianetika: Pirminės tezės
L.Ronas Habardas - Dianetikos ir Scientologijos įkūrėjas
"Pirmasis mano filosofijos principas yra tas, kad išmintis yra skirta kiekvienam, kuris nori jos pasiekti. Ji vienodai tarnauja tiek prastuoliui, tiek ir karaliui, ir į ją nereikia žiūrėti su pagarbia baime"
L.Ronas Habardas

L.Ronas Habardas laikėsi būtent tokio principo, kad filosofija turi būti taikoma praktikoje, nes "žinios, užrakintos pelėsiais uždengtose knygose, mažai kam nors naudingos, ir todėl yra bevertės, nes jomis negalima naudotis." Jis sakė, kad filososfija turi tiktai tada vertę, kada ji yra tikra ir duoda konkrečius rezultatus. Todėl būtent šie kriterijai tapo pagrindu Dianetikai ir Scientologijai.